Nors Premjeras, gindamas Vyriausybės nuostatą siekti kuo didesnio viešojo sektoriaus taupumo ir nacionalinio biudžeto subalansuotumo, kartas nuo karto pagąsdina, jog priešingu atveju Lietuvos valstybė gali ekonomiškai bankrutuoti, bet, apskritai imant, vyrauja nuostata,

kad ekonominė krizė Lietuvoje, nors ir gilesnė nei kur kitur Europos Sąjungoje, išskyrus Latviją, yra laikinas ir vadinamajai kapitalistinei rinkos ekonomikai neišvengiamas, cikliškai pasikartojantis reiškinys, tad anksčiau ar vėliau Lietuvos ekonomika atsigaus, ir viskas bus gerai, juolab, kad krizė Lietuvoje vyksta pasaulinės ekonominės krizės fone, kuri irgi praeis.  

Tai tiesa, bet labai jau formali, paviršutiniška, laikina ir dalinė „tiesa“, vadinamosios laisvosios rinkos adeptų „tiesa“. Valdžia ją daugelyje pasaulio valstybių, įskaitant ir Lietuvą, buvo paskelbusi universalia tiesa ir todėl pirmiausia tarnavo tiems, kam ši „tiesa“ leido bemaž neribotai kaupti galią ir turtus. 

Žmoniška tiesa yra tai, kad ir iki krizės tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje „viskas gerai“ buvo tik šiai, labai nedidelei grupei žmonių. Žymiai didesnei žmonių daliai, švelniai tariant, nebuvo gerai ir tada. Ir ta dalis aiškiai per didelė ir didėjanti, kad vis labiau globalėjantis pasaulis galėtų būti bent minimaliai ramus dėl savo „nejuodos“ ateities.

Ačiū Dievui, pasaulinė krizė neša atsikvošėjimą ir į pasaulio   politiką. Ryškiausi šio atsikvošėjimo ženklai – Baracko Obamos išrinkimas JAV prezidentu bei Nobelio taikos premijos suteikimas jam „avansu“.  

Lietuvos politikoje atsikvošėjimo ženklų kol kas nedaug, ir jie neryškūs, jeigu taip galima sakyti. Į krizę, kaip jau minėta, žiūrima tik kaip į anksčiau ar vėliau praeisiantį sunkmetį, metaforiškai kalbant, kaip į gripą sezoninės gripo epidemijos laikotarpiu, tiesa, gripą su komplikacijomis.  

Tad ir ginčijamasi tik dėl tablečių, kurių, be to, neužtenka, parinkimo ir bado dietos procedūrų taikymo. Dabartinė valdančioji dauguma kartas nuo karto dar nurodo, jog padėtį komplikuoja tai, jog jos pirmtakė iš anksto nepasirūpino tablečių atsarga.  

Tačiau gripo metafora, manau, nepakankama, dabartinės Lietuvos situacijai (t.y. ekonomikos susitraukimo ir pasislėpimo, pasitraukimo į šešėlį, ir viešųjų finansų deficito mastui) ir jos priežastims paaiškinti. Jei tai ir gripo tipo susirgimas, tai juo serga rimtesnės ir ilgalaikės, ne laikinos funkcinės, o organinės ligos, jeigu taip galima sakyti, kamuojamas Lietuvos socialinis politinis kūnas (ar organizmas).

Po trečiadienį alfa.lt paskelbto Artūro Račo straipsnio „Sodrai“ kaput? O gal atsikoduokime“ manau, kad tai lemia dvi tarpusavyje susijusios priežastys: pirma, laisvos rinkos visuomenės principų radikaliai neatitinkanti mokesčių sistema, tos sistemos struktūra, neskatinanti asmeninio suinteresuotumo bendru reikalu, atvirkščiai, skatinanti ieškoti būdų, kaip tuos mokesčius slėpti, ir antra, bendruomenės principo ignoravimas, nepakankamas vertinimas politikos formavimo procese.

Tad nenuostabu, kad didelė dalis Lietuvos žmonių yra labai susvetimėję valstybės, kaip bendro reikalo, atžvilgiu. Tokių žmonių daug (jei ne dauguma) tiek visuomenės apačioje, tiek viršuje. Savaime suprantama, ir valdžioje, jos aparate.

Pirminis ir natūralus bendruomeniškumas pagal gyvenamąją vietą yra bemaž išnykęs, tik fragmentiškai ir epizodiškai egzistuoja pagal dirbamą darbą, ir kiek platesniu mastu – pagal pomėgius. Esame perdėm dideliu laipsniu atomizuota visuomenė ir tauta. Savižudybių mastas Lietuvoje – tik vienas iš požymių, rodančių, kad esame savęs kaip politinės bendruomenės naikinimo kelyje. Tad pats laikas atsikvošėti, rimtai pamąstyti ir imtis priemonių, leisiančių išsukti iš savinaikos kelio.

 Antanas Kulakauskas, Lietuvos istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras                                                                                                                                                                                                                                      Šaltinis : http://www.lrt.lt/news.php?strid=0&id=5313801