LSDP Kauno skyrius - Ar įmanoma visiškai atsisakyti valstybinio socialinio draudimo?

Naujienos Struktūra Dokumentai Galerija Bičiuliai rašo Jaunimas LSDMS KAUNO KLUBAS Nuorodos Kontaktai Anketa

Socialdemokratai

Partneriai

LSS

Ar įmanoma visiškai atsisakyti valstybinio socialinio draudimo?

„Sodrai“ tapus deficitinei, intensyviai svarstoma, kaip ją reikėtų reformuoti. Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialistai parengė valstybinio socialinio draudimo sistemos reformos koncepciją, pagal kurią siūloma „Sodros“ sistemą pakeisti privačiu kaupimu ir draudimu bei valstybės šalpa nepasiturintiesiems. Kaip tai vertinama teisiniu požiūriu, paklausėme teisininkų Vidos Petrylaitės, VšĮ “Teisės klinika” direktorės, bei Kęstučio Čilinsko, šiuo metu užsiimančio advokato praktika. V. Petrylaitė:
Vida Petrylaitė

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (toliau – ir LLRI) pateikta socialinio draudimo bei valstybinių pensijų sistemų permainų koncepcija yra paviršutiniška. Net ir svarstytini pasiūlymai pasimeta bendrame argumentacijos stygiaus ir epizodiškumo „katile“: apstu idėjų, laisvosios rinkos propaguojamų principų, šiek tiek ekonominių pagrindimų, tačiau visiškai nėra teisinio vertinimo, argumentų „už ir prieš“. Negana to, kai kurie LLRI pateikiami argumentai yra netgi klaidingi.

Koncepcijos autoriai visiškai pamiršta, kad Lietuvoje egzistuoja teisės normų sistema, kuria remiantis būtina įvertinti visus siūlomus pakeitimus. Pirmiausia LLRI koncepcija neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens ir šeimos teisės į socialinę apsaugą principų. Čia reikėtų pabrėžti, kad socialinė apsauga yra valstybės organizuojamų priemonių teikimas asmenims, susidūrusiems su kuria nors socialine rizika. Socialinių rizikų sąrašas yra visuotinai pripažįstamas, įtvirtintas tarptautiniuose teisės aktuose ir apima senatvę, neįgalumą, našlystę, ligą, nedarbą, motinystę, nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas, mirtį bei šeimos naštą. Valstybės socialinė apsauga gali būti teikiama socialinio draudimo arba socialinės paramos forma (tiesa, šiuo atveju LLRI per siaurai supranta socialinę paramą kaip minimalią paramą, teikiamą tik nepasiturintiems asmenims ir tik įvertinus jų turtą bei pajamas). Į socialinės paramos sąvoką gali patekti ne tik tradicinė socialinė parama, bet ir taip vadinama universali arba kategorinė socialinė parama, skiriama neatsižvelgiant į asmens turtinę padėtį (pvz., Lietuvoje skiriama laidojimo pašalpa). Valstybė gali laisvai pasirinkti, kokia iš šių formų bus naudojama socialinių rizikų atvejais. Lietuvoje socialinės apsaugos pagrindas yra socialinis draudimas, tačiau galima sutikti su LLRI nuomone, kad kai kurios socialinio draudimo išmokos gali būti „perduotos“ socialinei paramai, t.y. finansuojamos iš valstybės biudžeto, pvz., motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos tėvams, auginantiems vaikus iki dviejų metų. Tai būtų tik socialinės apsaugos formos pakeitimas, o pati apsauga išliktų. Tačiau jokiu būdu negalima sutikti su tuo, kad apsauga kai kurių rizikų atvejais būtų perduota privačiai sferai (savanoriškam privačiam draudimui), kadangi tai reikštų tokių rizikų „išmetimą“ iš socialinės apsaugos sistemos apskritai, pvz., nedarbo atveju. Tai nesuderinama su Konstitucijos principais.

Žinoma, net ir Konstituciją galima pakeisti, tačiau dar lieka ir tarptautiniai teisės aktai, prie kurių yra prisijungusi Lietuva ir kurių nuostatas privalu įgyvendinti, pvz., Europos socialinė chartija (pataisyta), Europos socialinės apsaugos kodeksas ir kt.

Tikriausiai viena iš akivaizdžiausių LLRI koncepcijos klaidų yra siūlymas socialinio draudimo motinystės pašalpą, mokamą moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, pakeisti į savanorišką privatų draudimą ar kaupimą, o pašalpą iš valstybės biudžeto (socialinės paramos forma) mokėti tik toms moterims, kurioms reikalinga finansinė parama. LLRI ekspertai, teikdami tokį siūlymą, privalėjo labiau įsigilinti į teisinį reguliavimą ir pastebėti, kad Lietuva kaip Europos Sąjungos narė privalo įgyvendinti Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo. Direktyvos 8 str. aiškiai įtvirtina reikalavimą, kad nėščioms moterims turi būti suteikiamos atitinkamos trukmės nėštumo ir gimdymo atostogos, kurių metu moterims būtų užtikrinamas prarastų darbinių pajamų (jų dalies) kompensavimas, nepriklausomai nuo jokio jų turtinės padėties vertinimo. Savanoriškas privatus draudimas jokiu būdu negali būti laikomas tinkama tokios Direktyvos nuostatos įgyvendinimo forma.

Esama ir kitų esminių pastebėjimų dėl LLRI pateikiamų argumentų ir teiginių. Koncepcijoje ne kartą pabrėžiama, jog absoliuti dauguma socialinio draudimo išmokų turi socialinės pašalpos (reiktų suprasti – socialinės paramos) bruožų. Lieka ne visiškai aišku, kokiais kriterijais remiantis LLRI atskiria socialinio draudimo ir socialinės paramos bruožus. Tačiau socialinės apsaugos teisės požiūriu yra tik viena socialinio draudimo išmoka, kuri iš tiesų turi ryškius socialinės paramos bruožus, – tai našlių pensija (minimalaus dydžio išmoka, mokama visiems gavėjams vienodo dydžio, dydis nepriklauso nuo apdraustojo asmens įmokų mokėjimo laikotarpio ir buvusio darbo užmokesčio).

Galiausiai galima daryti išvadą, jog didžiausias visos koncepcijos trūkumas yra nepagrįstas siekis privataus draudimo principus automatiškai pritaikyti socialiniam draudimui ir viską vertinti būtent per privataus draudimo ir draudiminių įvykių prizmę. Tiesa, reikia sutikti su LLRI nurodomu teiginiu, jog dalis tų įvykių, kuriuos apima socialinis draudimas, negali būti laikomi draudiminiais įvykiais, todėl „daugeliui „Sodros“ teikiamų draudimų negali būti taikomi draudiminiai principai“. Paradoksalu, tačiau būtent šis teiginys leidžia prieiti prie visiškai priešingos išvados, nei tai padaro LLRI (reikia priminti, kad galutinė LLRI koncepcijos vizija – visiškas socialinio draudimo sistemos panaikinimas). Įvykiai, kuriuos apima „Sodros“ sistema, nėra draudiminiai įvykiai, kaip juos suprantame privataus draudimo atveju, tokiais negali ir neturi būti laikomi. Tai – socialinės rizikos, su kuriomis susidūrusiam asmeniui valstybė turi pareigą teikti specialias apsaugos priemones. Tam yra skirtos dvi socialinės apsaugos formos – socialinis draudimas ir socialinė parama. Kaip minėta, apsaugos nuo socialinių rizikų padarinių priemonės gali būti paskirstomos tarp šių dviejų formų įvairiai, bet nė viena iš šių formų neturėtų būti pakeista savanorišku privačiu draudimu.

K. Čilinskas:
Kęstutis Čilinskas

Etiniu požiūriu LLRI pasiūlytas variantas išreiškia stambaus kapitalo interesus: turtingajai visuomenės daliai pavyks privačiai sukaupti pakankamą sumą senatvei, ligai, nedarbui, motinystės atvejams, tokiu būdu išvengiant solidarumo su likusia visuomene, kuri šiuo metu sunkiai gyvena ir negali pradėti bent pakenčiamo privataus kaupimo. Mūsų šalyje toliau egzistuoja “laisvoji rinka”, kurioje stiprieji monopolistai turtėja paprastų įmonių ir gyventojų sąskaita. Prancūzijos Respublikos Prezidentas N. Sarkozi tokį laisvosios rinkos modelį pavadino “laisvos lapės laisvų vištų vištidėje”. Socialiniu požiūriu LLRI pasiūlytos koncepcijos įgyvendinimas dar labiau padidintų socialinius skirtumus ir nelygybę, sudarytų prielaidas kilti visuomenės įtampai. O teisės požiūriu šis pasiūlymas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės, darnios valstybės ir socialinės lygybės principams, įžvelgiami diskriminacijos požymiai asmenų, kurie gautų savotišką valstybės pašalpą, atžvilgiu. Pagal savo teisinį modelį projektas priskirtinas prie XIX a. pb. – XX a. pr. modelių, lėmusių aštrią socialinę kovą.

Apibendrinant teisininkų pateiktus komentarus, reikia pastebėti, kad dabartinė Lietuvos socialinio draudimo sistema yra itin problematiška, joje padaryta nemažai klaidų, ir ji turi būti pertvarkoma. Kaip teigia V. Petrylaitė, iš tiesų dalis socialinių išmokų galėtų būti perduota privačiam draudimui (pvz., nustatyta didesnė pensijos kaupimo privačiuose fonduose dalis, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimo dalies perkėlimas į privatų draudimą), o kita dalis išmokų perduota socialinės paramos sričiai, tačiau visiškai atsisakyti socialinio draudimo praktiškai neįmanoma, kadangi šiuolaikinei demokratinei socialinės gerovės vardą norinčiai turėti valstybei be socialinio draudimo principų panaudojimo nepavyktų užtikrinti bent minimalaus jos narių socialinio saugumo.

Renginių kalendorius

P	A	T	K	P	Š	S
<<	Liepa ’10					>>
			1	2	3	4
5	6	7	8	9	10	11
12	13	14	15	16	17	18
19	20	21	22	23	24	25
26	27	28	29	30	31

Papildoma informacija

Užduoti klausimą

Anketa

Apklausa

Ar pasitikite Kauno socialdemokratais?

	Taip
	Ne
	Neturiu nuomonės

Prisijungimas