Ką  mena margučių istorija

         Žvelgdami į žilą senovę menančią kultūros tradicijas,papročius,šventes panyrame į amžių glūdumą,kai pagonybės laikais mūsų protėviai garbino ugnį,vandenį,žemę,saulę ,mėnulį ir kt.Nesuprasdami gamtos reiškinių pirmykščiai žmonės, apimti  baimės ir vilties, prašė jų pagalbos,su jais siejo gyvybę,gyvenimą ir mirtį.Jiems garbinti buvo skirta ir didi gamtos atgimimo  pavasario šventė- Velykos ir jos atributas kiaušinis (margutis).

         Kiaušinių marginimo paprotys buvo žinomas daugelyje prosenovinių tautų.Archiologai radę margučių datuojamų III amžiaus prieš Kristų iškastų Egipte,Graikijoje,Romoje ir Artimuose Rytuose .Apie kiaušinių marginimą senovėje užsiminė Romos laikų poetai ir rašytojai  Ovidijus,Plynijus,Juvenalijus.Margučiai buvo žinomi kaip šventinių apeigų elementas.Visame pasaulyje kiaušinis laikomas gyvybės ir vaisingumo simboliu.Romėnai turėjo posakį „ab ovo“(pradėti nuo kiaušinio),o tai reiškia pradėti nuo pradžių. Šis posakis atsirado todėl,kad Romėnų puota visada prasidėdavo nuo kiaušinių ir baigdavosi jais.

         Kiaušinius dažė, margino ne tik paprastus bet ir akmeninius bei  kitų medžiagų. Kolekcionieriai turi surinkę eksponatų,kur simboliniai kiaušiniai gaminti iš malachito gintaro,chalkopirito.Moliniai  kiaušiniai rasti Himalajuose,kur gyveno mažos Indų tautelės.

         Archeologams kasinėjant Gedimino kalną XIII amžiaus sluoksnyje rasta kiaušinių pagamintų iš molio ir akmens.Dainų slenyje Kaune po namo pamatais rastas kaulinis kiaušinis.Lietuvoje apie margutį pirmąsyk užsiminta Mažvydo „ Katekizme“ 1547 m.

         Senovėje buvo tikima magiška kiaušinio galia saugoti namus nuo perkūnijos,piktų dvasių apsėdimo,apvalyti sielą nuo nešvarumų.Faraonų laikais Egipte kiaušinis buvo Saulės dievo Ra simbolis.Graikijoje – deivės Afroditės vaisingumo atributas.Indų ir filipiniečių liaudies mitai skelbė, kad pasaulis kilo iš kiaušinio.Lietuvos mitologijoje manoma taip pat,kad  pasaulis atsirado iš kiaušinio.Tikėta, kad didelė antis padėjo „Aukso kiaušinį „.Pasaulio kūrėjas sudaužė  kiaušinį ir jis perskilo pusiau: iš viršutinės dalies atsirado - dangus,iš apatinės-žemė,o tarp jų oro erdvė.Taip buvo sukurta visata, mąstė protėviai.

        Azijos ir Europos  kultūroje kiaušinis laikomas gydymo pagrindu ir gyvybės bei vaisingumo magijos sudedamoji dalis.Tikėta liaudies tradicijose,kad namų pamatuose įmūrytas kiaušinis saugo nuo nelaimių,permestas per stogą -  nuo gaisrų,o naminius paukščius- nuo vanagų.Vietose,kur buvo mažai vandens,užkasdavo per Kalėdas padėtą kiaušinį ir toje vietoje turėjo trykšti gyvybės vanduo.

       Ikonografiniai šaltiniai rodo kiaušinio sąsają su Vėlynių apeigomis.Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“.Mūsų protėviai tikėjo,kad atėjus pavasariui vėlės atsikelia iš žemės.Išlikęs paprotys Velykų dieną lankyti mirusiųjų kapus.Senovės Graikijoje ir Romoje kiaušinis buvo ir mirusiųjų maistas.Kiašinius užkasdavo į kapus ar padėdavo ant jų.Slavų žemėse per vėlynių apeigas,vėles kviesdavo  prie paruoštų valgių,kur būdavo ir margučių.Ir šiandien yra išlikęs paprotys Velykų švenčių metu dalinti maistą ir margučius vargšams.Kai kur per Velykas buvo galima pamatyti visiškai apdėliotus kapus margučiais.Norint sustiprinti kiaušinio veikimą ir pabrėžti sacrum (šventumą) kiaušinius margindavo , svogūno lukštais,lakinės obels ar alksnio žievės bei piliarožės žiedlapių nuovirais ir t.t.

        Seniausi margučiai rasti archiologiniuose kasinėjikuose,Jų amžius siekia 4 tūkst.metų.Šumerų Mezopotamijoje margindavo stručio kiaušinius,Egipte ant kiaušinių piešė skarobiejus,Sudane ant kiaušinių rašydavo koranų citatas.Kinijoje piešė vyšnių ,chrizantemų žiedus ,paukščių miniatiūras. Lietuvių margučių raštai simbolizavo saulutes,žvaigždutes,mėnulius,žalgčiukus,paukštelius,kiškučius,rūtėles ir t.t.Kartais ant margučių nupiešiamas kosminis gyvybės medis su saulute viršūnėje,paukšteliais ant šakų ir žalčiais prie kamienų .Puošiami margučiai ir geometriniais raštais- trikampiais,keturkampiais ir kitais magiškais ženklais.

       Paprotys Lietuvoje dovanoti Velykinį margutį išlikęs ir šiandien.Dovanojant margučius vieni kitiems linkėdavo laimės,sveikatos ,džiaugsmo ir visokio gėrio.

      Įvedus krikščionybę Lietuvoje,Kristaus prisikėlimo šventė sutapo su gamtos atgimimo švente VELYKOMIS.

       Linksmų Šv.Velykų , gražių margučių,pavasarinės nuotaikos ,meilės ir sutarimo visiems.

 Stasė Mickutė

 LSDP Kauno skyriaus Kultūros komisijos narė, Etnokultūros dalyko dėstytoja.

             Mintys apie valstybingumą ir „špygą taukuotą“

Pilietinės atsakomybės ir ideologinio apsisprendimo problema

                                                                                        Petras Eidukevičius,

                                                                                                2010 m. kovas 26 d., Kaunas

Švenčiame valstybingumo, laisvės atgavimo dvidešimtmetį. Tik kur tos šventinės nuotaikos?

Serga mūsų nepriklausoma, laisvę atgavusių, piliečių valstybė. Būriais bėga iš jos svetur laisvieji jos gyventojai. Kaip nuo maro! Tie patys laisvieji, ar ne daugiausia pasaulyje, žudosi.  Bedarbystė, ar jos grėsmė ir kitos negandos neleidžia dažnam džiaugtis savo laisve. Laisvi mūsų moksleiviai. Neprievartaujami būti pionieriais ar komjaunuoliais. Tik jie laisvieji tyčiojasi vieni iš kitų, suaugusių pavyzdžiu net ir žudosi. Eina į savo mokyklas kaip į privalomą baudžiavą.

O mes – suaugusieji? Ar ne kitaip elgiamės su savo valstybe? Daugiau nei pusė ignoruojame demokratijos, valstybingumo egzaminą – rinkimus. Čia pasinaudojame savo laisve balsuoti ar ne. Dėl mokesčių „baudžiavos“ situacija jau net blogesnė. Nepasirinksi: nori – nenori. Tai, kad pavyksta nuo jų išsisukti, nekeičia dalyko esmės. Mokesčiai – valstybės finansų pagrindas mums yra ne garbės reikalas – elementari pilietinė pareiga, bet įkyri baudžiavinė prievolė.

Štai čia ir matosi, kurioje vietoje dėl to valstybingumo galai nesueina. Iš valstybės mes norime daug. Tvarkos, saugumo, švietimo, sveikatos apsaugos, gerų pensijų, pagalbos nelaimių atveju ir t.t. O ką valstybei? Špygą taukuotą?

Be to pamirštame, kuriais laikais gyvename. Dabar valstybė – ne monarchas, kuris sakydavo, kad valstybė – tai aš. Dabar valstybė – tai mes jos gyventojai. Demokratinė LR Konstitucija mums suteikia teisę ir galimybę rinkti valdžią, kuri mums tarnautų. Nemokame, nežinome kaip pasirinkti, kaip atskirti pelus nuo grūdų per rinkimus.

Vieni, nusivylę demokratija, visai nebalsuojame, kiti ir balsuodami nuolat apsigauname.

Net ir mūsų aukščiausio išsilavinimo, plačiausio akiračio šviesuoliai – filosofai nešviečia rinkimų klausimu. Toks seniausio universiteto katedros vedėjas spaudoje yra pareiškęs, kad neis į rinkimus, nes ten tarp kandidatų daug teistų. Tenka priminti filosofui, kad nepalyginamai blogesnė situacija, kai tarp kandidatų daug teistinų. Bet ir tuo pačiu blogiausiu atveju būtina analizuoti, rinktis, rinkti. Ir juo svarbiau, jei esi plataus akiračio, tuomet tikrai nerinksi mūsų valstybingumo nelaimės – politinio vargetos - politinio „ubago“.

Politinis vargeta -  tai toks politikas, kuris temoka į šuns dienas dėti valdžią ar konkurentus, bet nesugeba nieko konkretaus, realaus pasiūlyti, o - svarbiausia - padaryti  situacijos taisymui.

Štai ir suradome tą mūsų valstybingumo problemą Nr. 1. Nemokame pasirinkti valdžios. Prasprūsta ten vargetos. Kartais būna net blogiau, kai į valdžią patenka protingi entuziastai į valdžią - prie jos ar kitokio lovio. Netinka – „vagys“. Gal geriau tiktų – entuziastai prie lovio?

Tik kaip per rinkimus atskirti pelus nuo grūdų?!

Yra vienas būdas. Ar ne vienintelis? Jei rūpi, kad būtų geriau, tai nėra kitos išeities kaip tik ir pačiam dalyvauti politikoje – kurios nors partijos veikloje. Iš šalies geriau matosi tik kosmetika. Be to ir kandidatų rinkimams sąrašai sudaromi tik partijos narių pastangomis.

Prasti tie kandidatų sąrašai? Dažnam nėra ko iš jų rinktis. Nesiginčiju, gal jie prasti. Ne geresnės ir partijos. Patenkintų jomis, jas visas kartu sudėjus, bus tik keli procentai. Ar gali būti jos geros? Dauguma išsilavinusių žmonių kaip tie vargetos tik kritikuoja, piršto neprideda, kad pakeistų situaciją valstybėje, o svarbiausia, pridėtų ranką, sudarant kandidatų į valdžią sąrašus.

Kaip tik partijos yra bene vienintelis būdas demokratijai – žmones atstovaujančiai valdžiai realizuoti. Nepartinis kandidatas pagal savo funkcijas valdžios atžvilgiu, kaip ir judėjimas, kuris pretenduoja į valdžią, jau yra partija. Tik nepalyginamai blogesnė partija – ne, ne pagal siekius, ne pagal pažadus, bet pagal realią galimybę realizuoti ką nors konkretaus.

Menkiausiam projektui realizuoti reikalinga komanda. O čia – valstybė.

Šiuolaikinė valstybė yra labai sudėtinga sistema ir jos valdymas komplikuotas. Išsilavinimo, kompetencijos, patyrimo reikalavimai šių laikų kandidatui yra be galo aukšti. Jų neužtenka.

 Kompetencija kandidatui į valdžią yra tik vienas iš reikalavimų. Būtina, kad jis būtų dar ir vienminčių komandos narys. Suburti vienminčius?! O kas tai galėtų padaryti? Būtent čia ir atsiskleidžia esminis partijų privalumas. Jos ir yra tas, bene vienintelis, kandidatų parinkimo, ruošimo komplikuotam darbui valdžioje, o vėliau ir jų priežiūros instrumentas.

Be to visiems partijos nariams dalyvavimas partijos veikloje tai – neįkainojama politinio raštingumo – supratimo „kas yra kas“ ir „ką daryti“ mokykla.

Deja, supratimas, kad būtent partijos yra atsakingos demokratinės valdžios pastato pagrindas, tėra pradžia, kuriant teisinę demokratinę valstybę. Antras žingsnis - kokią partiją pasirinkti?

Kokios tos partijos? Turime, ką turime. Apie pasitikėjimo jomis reitingus jau minėta.

Nepriekaištauju joms. Apgailestauju. Dirba jos labai atsakingą ir nedėkingą, pagal publikos reitingus -  neįvertintą, darbą. Tik .. ar galėtų būti demokratinė valstybė visai be partijų?!

Dėl kokios priežasties mūsų partijos tokios silpnos - neturi pasitikėjimo? Tai labai keblus – diskusinis klausimas. Net ir vakarietiškos masinės partijos serga nepasitikėjimo negalavimais – krenta ir ten rinkimuose balsuojančių procentai, kaitalioja rinkėjai savo simpatijas partijoms.

Viena iš partijų silpnumo priežasčių jau įvardyta. Tai paplitusi dėl partijų nuostata - „kepti kaštonus kitų rankomis“, savas saugant, kad nesusiteptų. Apie kitą priežastį jau būta diskusijų viešoje erdvėje. Tai - painiava mūsų partijų programose, jų ideologinėse nuostatose.

„Ideologija“ populiarioje viešoje erdvėje turi prastą vertinimą – kaip koks praeitų sovietinių laikų priminimas. Žodynuose ideologija – tai „tam tikram visuomenės sluoksniui būdinga idėjų arba pažiūrų į pasaulį ir gyvenimą (kitų ir savo, P.E.) visuma“. Kadangi gyvename visuomenėje, todėl nuo ideologijos kaip ir nuo politikos niekur nepabėgsime. Tik ta idėjų visuma gali būti, kaip tam stručiui įkišus galvą į smėlį, labai jau skurdi ir tamsi.

Politinėje įvairovėje pagal ideologiją įprasta išskirti du politikos polius – dešinįjį ir kairįjį. Dešiniuosius atpažįstame pagal jų garsųjį devizą laissez faire – kuo daugiau laisvės ir mažiau valstybės ūkiniuose reikaluose. Kairieji akcentuoja socialinį teisingumą ir valstybės kišimąsi į rinką ten, kur reikia. Tradiciškai dešiniuosius atstovauja liberalai, konservatoriai, kairiuosius - socialistai, socialdemokratai, leiboristai. Kairieji ir dešinieji turi savus privalumus bei trūkumus.

Nors pastarieji spartūs pasauliniai pokyčiai sujaukė tradicines ideologines schemas.

Tradiciškai be kairiųjų Amerikoje demokratai - B.Obama vykdo sveikatos apsaugos reformą, kurią respublikonai pavadino „socialistiniu nuokrypiu“. Pas mus tradiciniai dešinieji panašiu „nuokrypiu“ vadina progresinius mokesčius. O tai jau – ar ne politinis nebrandumas, sukeliantis ideologinę painiavą? Vakaruose politikai diskutuoja tik dėl progresinių mokesčių tarifų skalės.

Progresiniai mokesčiai, Vakarų vadovėliuose - automatiniai ekonomikos stabilizatoriai, išreikšti konkrečiais dirbančiais – ne „kosmetiniais“ tarifais, galėtų būti orientyru ideologinėje kairės – dešinės sumaištyje. Buriant bendraminčių komandą ir neturint ideologinių orientyrų, būtinai susiburs tik grupės draugų - jau minėtų entuziastų su savais ne valstybiniais interesais.

Greitėjančių pokyčių pasaulyje, norint atsiliepti į permainas, ideologijos  - „idėjų, pažiūrų į pasaulį ir gyvenimą visumos“ reikšmė tik didėja.

Čia pateiktas diskusines mintis apie valstybingumą ir ideologiją gal vertėtų pratęsti platesne vieša diskusija? Tokia opi visuomenei diskusija „Gairėms“ kaip tik būtų palanki proga pratęsti ją iki „kairiosios alternatyvos“ dominuojančiai liberaliajai ideologijai paieškų. Gal tai būtų proga įtraukti  į diskusiją, o gal vėliau ir į partinę veiklą platesnius inteligentijos sluoksnius?

                                   Spalis - Tarptautinis pagyvenusių žmonių mėnuo

                                                                                          A. Medviedevienė,

                                                                                          2009 m. spalio 1 d., Kaunas

         Spalio mėnuo yra Tarptautinis pagyvensių žmonių mėnuo. Spalio 01 d. Maltos ordino senelių namuose- tikra šventė. Senelių pasveikinti su menine programa atvyko „Šilo“ pradinės mokyklos mokiniai. Šia proga į Senelių namus nuvyko ir LSDP Kauno skyriaus pirmininkė, Kauno m. savivaldybės tarybos narė Orinta Leiputė ir Kauno savivaldybės tarybos narė Antanina Medviedevienė. Salėje susirinkę seneliai buvo džiugiai nusiteikę, dainuodami lietuvių liaudies dainas  sutiko viešnias, džiaugėsi  šventiniam stalui atvežtu  tortu ir saldainiais. Visiems smagu pajusti rūpestį ir dėmesį tik, kad tai būtų dažnau!

Kauno apskrities šventė Kaune jau 12-tą kartą

                                                                  L. Remeikienė, 2009 m. rugsėjo 24 d., Kaunas

          Auksinėm ražienom pasipuošęs ruduo vis dar leidžia pasidžiaugti gražiomis saulėtomis dienomis, rudenėjančia gamta. Nepakartojama rudens alsavimą galėjome pajusti šį šeštadienį šurmuliavusioje Kauno apskrities dienos šventėje, surengtoje jau 12 kartą. Šių metų šventės tema "Diena laikinojoje sotinėje", bičiulių lūpomis, Kauno miesto skyriaus socialdemokratai į šventę rinkosi smagiai nusiteikę. Aplodismentais sutikome į šventę kvietusį Kauno pučiamųjų instrumentų orkestrą "Ąžuolynas" su choreografine grupe, pasveikinome frakuotus, cilindrais ir katiliukais pasipuošusius Kauno apskrities miestų merus, apskrities viršininkę O. Balžekienę. Po to visi patraukėme į prezidentūros kiemelį, kur vyko šventės atidarymo ceremonija, koncertavo įvairūs kolektyvai. Vilniaus gatvėje vieni už kitus išradingiau prisistatinėjo apskrities savivaldybių atstovai. Buvo tikrai į ką akis paganyti. Aplink sukiojosi skrybėlėtos, kailiniuotos damos bei panelės, frakuoti dabitos, rimti ponai. Galėjai pasilinksminti, sudalyvauti išradingoje loterijoje ir laimėti prizą pvz.: su nuolaida pailsėti Birštone sanatorijoje "Tulpė", paklausyti įvairių folkloro ansamblių pasirodymų. Graži šventė baigėsi apdovanojimais ir šventiniu koncertu. Smagu buvo ir mažam, ir dideliam.

     Lietuvos Socialdemokratų partijos atkūrimo 20-mečiui paminėti

                    skirta Lietuvos kairiųjų jėgų diskusija

                                                                                          T. Gumbelevičius,

                                                                                          2009 m. balandžio 27 d., Kaunas

           Lietuvos Socialdemokratų partijos atkūrimo 20-mečio paminėjimui LSDP Kauno skyrius iniciavo Lietuvos kairiųjų jėgų diskusiją. Diskusijoje dalyvavo lyderiai ir atstovai iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS), „Fronto“ ir Socialistų partijų.

            Diskusijos dalyviams buvo pasiūlytos šios temos:„Kairiųjų jėgų bendradarbiavimo poreikiai ir galimybės“ bei „Kairės politikos galimybės sprendžiant pasaulinės krizės iššūkius“.           

           Apibendrinant diskusiją galima teigti, kad diskusija pavyko, buvo aktuali ir dalykiška. Partijų atstovai dar kartą priminė „Kairiųjų“ jėgų reikšmę atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę 1918 m.. Jų vaidmenį ir suvaržymą tarpukario metais, išskyrus 1926 m. trumpą laikotarpį, kai socialdemokratai buvo valdžioje. Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo reikšmę 1989 m.. Socialdemokratų vertybes ir idėjas kuriant „Gerovės valstybę“, „Gerovės Lietuvą“.

            Be istorinio fakto minėjimo, socialdemokratinių vertybių: laisvės, lygybės, solidarumo akcentavimo ir neišvengiamumo įveikiant pasaulinės krizes iššūkius, diskusijoje vienas iš reikšmingiausių akcentų buvo galimybė visiems susitikti prie bendro stalo, pabūti kartu, aptarti bendradarbiavimo galimybes ir poreikius, o taip pat ir galimybę tęsti pokalbius bendradarbiavimo link.

Lietuvos socialdemokratų parija

 Lietuvos socialdemokratų sąjunga

 „Fronto“ partija 

Socialistų partija