Antra, itin mažai lėšų skiriama socialinei apsaugai, tik apie 13 proc., o tai perpus mažiau negu ES vidurkis.
Trečia,
Lietuva yra vargingųjų apmokestinimo čempionė. Visa mokesčių sistema
yra nepaprastai regresyvi. Pajamų mokesčiai yra proporciniai, nėra
jokio nekilnojamojo turto mokesčio, pridėtinės vertės mokestis (PVM)
yra didelis, maistui nėra taikomas mažesnis tarifas.
Prisiminkime kai kurias valdžios nuostatas.
Pirma,
Lietuvos pasiturintieji esą tokie pažeidžiami, kad net menkiausias
mokesčių didinimas juos palauš, pakirs jų valią dirbti. Tad jie
neliečiami.
Antra, vargingesnieji Lietuvos piliečiai esą nepaprastai
tvarūs, tad galima mažinti socialines išmokas ir didinti tuos
mokesčius, kurie juos labiausiai paveikia, pavyzdžiui, PVM. Tai ir
daroma.
Dar keletas faktelių apmąstymui. Milijonieriaus pajamos
apmokestinamos tuo pačiu tarifu, kaip bobutės perkamos duonos kepalas.
Aiškinama, kad progresinių mokesčių įvedimas nesuvaidintų didesnio
vaidmens sprendžiant šalies finansų problemas, tad neverta net
prasidėti. Bet tuo pačiu metu skubama iš neįgaliųjų atimti transporto
išlaidų kompensacijas (per mėnesį - 32 litus). Kažkas čia ne taip. Jei
tie 32 litai per mėnesį yra pakankamai svarbūs valstybės finansams, kad
ketinama juos atimti iš neįgaliųjų, kodėl negalima tokia, gal net
didesne suma apmokestinti labiau pasiturinčiųjų?
Įvairūs mitai
sunkina pastangas racionaliai diskutuoti dėl mokesčių. Nors
skundžiamasi dėl didelių mokesčių, faktiškai jie yra labai maži.
Lietuva per savo biudžetą perskirsto tik kokį trečdalį bendrojo vidaus
produkto (BVP), mažiau negu bet kuri kita ES šalis, išskyrus Rumuniją.
Visa ES perskirsto 45 proc. BVP, Šiaurės šalys - daugiau negu 50
procentų.
Skelbiama, jog Lietuvos mokesčių sistema yra
proporcinė. Iš tiesų ji regresinė, tai yra mažiau pasiturintieji moka
proporcingai didesnius mokesčius negu turtingesnieji, nes kai kurios
pajamos, pavyzdžiui, palūkanos ir kai kurie dividendai, apmokestinamos
mažesniu tarifu.
Prieš kelerius metus neteisingumas buvo dar
ryškesnis. Sportininkų ir atlikėjų pajamos, honorarai bei kitos
autorinės pajamos buvo apmokestinamos 15 proc. tarifu. Antai 2007
metais Arūnas Valinskas uždirbo beveik milijoną litų ir mokėjo mažiau
negu 150 tūkst. litų pajamų mokesčių. Ne tik „šoumenai“ ir
sportininkai, bet ir advokatai, profesoriai, architektai, žurnalistai,
notarai ir daugelis kitų profesijų (ne)mokėjo mokesčius pagal šitą
tarifą. Reikia sveikinti Vyriausybę, kuri panaikino šitą nepateisinamą
lengvatą.
PVM yra labiausiai regresinis mokestis iš visų, nes juo
apmokestinami maistas, apranga, šildymas ir kitos būtiniausios prekės,
kurioms vargingesni žmones turi išleisti beveik visas savo pajamas.
Jungtinėse Valstijose nėra PVM. Ekonomistai, kurie siūlo jį įvesti, tuo
pačiu metu siūlo sumažinti arba visiškai panaikinti pajamų mokesčius
mažiau pasiturintiems gyventojams, kad jie per daug nenukentėtų.
Laukinio kapitalizmo tėvynėje labiau rūpinamasi socialiniu teisingumu
negu čia.
Daugelyje Europos šalių maistui taikomos didelės
lengvatos. Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc.
PVM, maistui - tik 7 procentų. Austrijoje bendras PVM tarifas yra 20
proc., maistui tik 10 proc., Norvegijoje - 25 ir 14 proc., Švedijoje -
25 ir 12 procentų. Vyriausybė turėtų rimtai pasvarstyti Liberalų ir
centro sąjungos siūlymą įvesti trijų lygių PVM tarifą.
Vos
pradedama kalbėti apie progresinius mokesčius ir teisingesnę mokesčių
sistemą, pasipila srautas argumentų, teisinančių dabartinę sistemą.
Dauguma jų nuvalkioti ir silpni. Įdomesnį argumentą pasiūlė finansų
ministrė Ingrida Šimonytė. Pasak jos, progresiniai mokesčiai būtų
tiesiog neveiksmingas fiskalinis įrankis. Esą šalyje, kur darbo
užmokesčio mediana yra apie 1500 litų, nebūtų ženklesnių įplaukų į
biudžetą, išskyrus tą atvejį, jei mokesčiai būtų LABAI didinami. Esą
nekilnojamojo turto mokestis irgi neturėtų didesnio poveikio.
Nespėjau
išsiaiškinti, kaip nustatomas darbo užmokesčio vidurkis - ar
skaičiuojami pensininkai, ar premijos ir priedai laikomi užmokesčio
dalimi, ar įtraukiami žmonės, kurie turi įvairių pajamų šaltinių,
pavyzdžiui, honorarus, pusę etato kitoje įstaigoje ir t. t. Kiekvienu
atveju būtų labai naudinga, jei ministrė pagrįstų savo teiginius
skaičiais ir nurodytų, kiek būtų surenkama mokesčių, jeigu, tarkime,
žmogaus pajamos nuo 5000 iki 10 000 litų būtų apmokestinamos 28 proc.
tarifu, o 35 proc. tarifas būtų taikomas pajamoms per 10 tūkst. litų.
I.Šimonytė
neklysta nurodydama, kad progresiniai mokesčiai nepašalins „Sodros“ ir
valstybės biudžeto deficitų. Tačiau ji nenuosekli. Jei peržiūrima
kiekviena eilutė ir kiekvienas litas yra svarbus, jei mažinamos
pensijos ir smulkiausios lengvatos neįgaliesiems, tai svarbios ir
naujos įplaukos, kad ir kokios mažos ar didelės jos būtų, bet kurios
prisideda prie biudžeto deficito mažinimo. Jei neįgalieji verčiami
prisidėti prie bendro reikalo, juo labiau turi „Maximos“ dešimtukas ir
kiti turtuoliai. Progresiniai ir nekilnojamojo turto mokesčiai
nepanaikins deficito, bet jį sumažins.
Dar viena pastabėlė.
Progresinių mokesčių kritikai nuolat aiškina, kad Vakarų šalių
patirties negalima taikyti Lietuvai, esą padėtis per daug skiriasi.
Sėkmingiausia naujoji ES šalis yra Slovėnija, kuri irgi ilgai kentėjo
nuo socializmo. Bet ji turi pačius aukščiausius mokesčius (visus
sudėjus) visoje ES, net 55 proc. tiems, kurie uždirba per šimtą
tūkstančių dolerių per metus.
Doc. dr. Kęstutis Girnius, žurnalistas, publicistas, politikos apžvalgininkas, pedagogas, istorikas
Šaltinis: http://www.alfa.lt/straipsnis/10297454/?Neteisingu.mokesciu.lydere=2009-11-02_07-27