Ekonominė krizė praūžė po pasaulį kaip  ebolos epidemija. Ji plito neįprastu greičiu ir nei vienai pasaulio šaliai nepavyko jos išvengti. Pasaulio ekonomistai brėžia liniją – gyvenome iki krizės, ir po jos. Iki krizės buvo manoma, jog globalizacija, nepaisant jos daugelio neigiamų bruožų, jog turi ir pozityviąją pusę, tačiau krizė  smogė toms šalims, kurių ekonomika buvo labiausiai globalizuota. Pirmiausia prasidėjo finansinė krizė, po to sekė ekonominis paralyžius, o dabar jau aišku, kad galime sulaukti ir socialinių neramumų. Nedarbo lygis, prognozuojamas euro zonoje 2010 m. gali pasiekti 11,7 proc. – Lietuvoje – netgi 20  proc. Blogiausia, kad greitai plinta nedarbas tarp jaunimo. Euro zonoje nedarbas tarp jaunimo numatomas 17 proc. , o Lietuvoje šis skaičius dar grėsmingesnis – prognozuojama, kad kas ketvirtas jaunas žmogus bus bedarbis. Krito ir pasaulinės prekybos mastai iki 13,2 proc. 2009 m. OECD valstybių narių skolos siekia 100 proc. BVP, kai Mastrichto kriterijus – tai leidžia iki 60 proc. Pvz. Vokietija bankų sektoriaus stabilumui palaikyti ir pramonei gelbėti jau išleido milijardus eurų. Tačiau tai mokesčių mokėtų lėšos. Pagaliau, koks paradoksas, šie pinigai buvo skirti bankams, kurie ir sukėlė šią krizę.