Šių metų birželio 26 dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataras, 1992 – 1993 m. Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas, 1993 – 1998 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Prezidentas, XII – os ir XIII – os Vyriausybių Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas.

Savo aukščiausią pareigybę jis įvardino kaip tarnystę tautai ir valstybei: „Valdžią suprantu kaip didžiausią atsakomybę. Tik savo protu, darbštumu, didelėmis valios pastangomis galime sukurti klestinčią Lietuvos valstybę, kurioje būtų gera ir saugu gyventi kiekvienam piliečiui.“  Tiesos žodžiai paprasti – šia senovės išmintimi A.Brazauskas ryškiai rėmėsi savo darbuose, kalbose, straipsniuose, knygose...

Legendinis Paberžės klebonas, vienuolis, buvęs politinis kalinys M. Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas apie tuometinės Lietuvos valdžios atstovus atsiliepė: „Tai jie, iškauliję pinigų, tarybiniais metais atstatė Trakų pilį, Žemaičių plentą ir Lietuvoje statė, statė, statė.“ A. Brazausko požiūrį į aneksuotos Lietuvos gyvenimą, jos pasiekimus, jo paties profesinės veiklos vertinimą taikliai atspindi paskutinės knygos pavadinimas „Ir tuomet dirbome Lietuvai “.  A. Brazausko nuomone: „Negalima piktai ir primityviai nurašyti bent dviejų kartų žmonių, kuriems likimas lėmė tuo metu gyventi ir dirbti. Mūsų šalis toli gražu nebuvo užsikonservavusi, žmonių išsilavinimu ir jų profesiniais gebėjimais, mokslo raida pernelyg neatsiliko nuo laisvų Europos tautų. Į naują nepriklausomo gyvenimo tarpsnį ji įžengė turėdama gana apsišvietusią visuomenę...“ 1988 metais, prasidėjus tautiniam atgimimui A. Brazauskas įsitraukia į gyvąją politiką, dalyvauja ir kalba mitinguose, remia Sąjūdžio siūlymus dėl persitvarkymo, inicijuoja pokyčius politiniame gyvenime. Palaikomas šio visuomeninio judėjimo, jis tampa pirmuoju LKP CK sekretoriumi bei vienu iš pačių iškiliausių tautos lyderių. Jo populiarumas buvo grindžiamas asmeninėmis savybėmis: atkaklumu ginant Lietuvos interesus, asmenybės žavesiu, kas žadino žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, padėjo telktis tautai. 1988 – 1989 metais kaip faktinis Lietuvos TSR vadovas ir TSRS liaudies deputatas,  kontaktuodamas su Tarybų Sąjungos vadovybe ir palaikydamas ryšį su Sąjūdžio lyderiais, neutralizavo Maskvos spaudimą lietuvių tautinio išsivadavimo procesui, tuo reikšmingai prisidėjo prie taikaus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

 1989 metų gruodį A. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, tuo suardydama diktatorišką šios partijos monolitiškumą. Toks Lietuvos komunistų apsisprendimas tapo didele sensacija visame pasaulyje, o Lietuvos žmonės bene pirmą sykį reiškė nuoširdų solidarumą „partinėms skyryboms“.

1990 m. sausio 15 d. A. Brazauskas išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininku. Vasario 7 d. jo vadovaujama LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą panaikinantį 1940 m. liepos 21 d. vadinamojo Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą, tuo TSRS atimant teisinį pagrindą laikyti Lietuvą TSRS dalimi. To paties nutarimo trečiuoju  punktu Aukščiausioji Taryba pasiūlė Tarybų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo. Baigiantis sesijai A. Brazauskas deputatams kalbėjo: „ Likimas lėmė, kad mūsų karta turi imtis atsakomybės už Lietuvą, jos ateitį, jos žmonių likimą. Šitai suvokdami, turime galvoti apie kiekvieną savo žingsnį, jo tikslingumą. Valstybės kūrimas – pats didžiausias kolektyvinis darbas ir atsakomybė tautai, jos pareikštai valiai“. Tautos atgimimo įkarštyje A. Brazauskas buvo įvardintas kaip žmogus – uola, už kurio pečių mūsų piliečiai ieškojo užuovėjos, šilumos ir ramybės.

1990 m. vasario 24 d. Kaišiadorių rinkimų apygardoje A. Brazauskas buvo  išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pavadinto Atkuriamojo Seimo nariu. Tų pačių metų kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Lietuvių tautos kovoje už nepriklausomybę 1988 – 1990 metais A. Brazauskui teko istorinis vaidmuo.

1990 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoju. Nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės laukė dideli darbai. Tai buvo akivaizdus Sąjūdžio ir savarankiškos LKP bendradarbiavimo pavyzdys. Daug rūpesčių ir įtampos pareikalavo TSRS ekonominė blokada, kurios tikslas buvo sustabdyti Lietuvos siekį gyventi nepriklausomai ir sugriauti šalies ūkį. Kaip pastebėjo pats A. Brazauskas: "Būdami nepriklausomi dirbome priklausomoje aplinkoje, tačiau tvarkėmės taip, kad kuo mažiau nukentėtų Lietuva ir jos žmonės". 

1990-ųjų metų gruodžio mėnesį savarankiškoji LKP pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija ir jos steigiamajame suvažiavime A.Brazauskas išrinktas jos pirmininku. 1991 m. atsistatydinus pirmajai Vyriausybei, A.Brazauskas perėjo į konstruktyvią opoziciją radikaliai Sąjūdžio politikai. Jo vadovaujama LDDP 1992 m. rudenį įtikinamai laimėjo rinkimus į Seimą. A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku ir pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

1993 m. vasario 14 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiesioginiuose ir visuotiniuose Prezidento rinkimuose A.Brazauskas pasiekė didžiausią Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Prasidėjo naujas penkerių metų valstybės vadovo kadencijos laikotarpis. A.Brazausko prezidentavimo metais Lietuva toliau tvirtino savo valstybingumą ir demokratiją, vykdė esmines reformas, buvo įgyvendinamas valdžios funkcijų atskyrimas, įteisinta plati žiniasklaidos laisvė, gerėjo ekonominiai šalies rodikliai. Lietuva tapo daugelio tarptautinių organizacijų nare, užmezgė ir išplėtojo dvišalius ryšius su Europos ir kitų žemynų valstybėmis,  nustatė gerus santykius su kaimynais. Vadovaudamasis Lietuvos Konstitucijos suteiktais prioritetiniais įgaliojimais užsienio politikoje, Prezidentas ypatingą dėmesį skyrė ekonominių ryšių plėtojimui, bendradarbiavimo stiprinimui kultūros ir meno, sveikatos apsaugos, mokslo ir technikos, informacijos ir kitose srityse su artimiausiomis kaimynėmis – Rusija, Lenkija, Baltarusija, Latvija ir Estija. Todėl  visiškai gerai suprantamas šio didelio ir svarbaus daugelio metų darbo, ryžtingų pastangų ir tolerantiškų sprendimų įvertinimas iš Rusijos Prezidento N.Medvedevo pusės 2010 metų birželio mėnesį – A.Brazausko apdovanojimas Garbės ordinu už indėlį plėtojant santykius tarp Lietuvos ir Rusijos. Kaip Respublikos Prezidentas įkūrė Prezidento kanceliariją, sudarė  jos tarnybas, vadovavo nacionalinės valiutos įvedimui,  užtikrino okupacinės kariuomenės išvedimą,  pateikė prašymą priimti Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą, pasirašė Sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos sienos, kartu su Lenkijos prezidentu organizavo Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovų Vilniaus konferenciją, inicijavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymą. Likimas lėmė, kad po dešimtmečio, A. Brazauskui dirbant Premjeru jam teko pasirašyti jau Stojimo sutartis -  Lietuva buvo priimta į NATO ir Europos Sąjungą.  

Prezidentas Algirdas Brazauskas bendraudamas su žmonėmis visada stengėsi įsijausti į jų problemas. Iš jo poelgių dvelkė didi vidinė inteligencija, tolerancija, atlaidumas. Jis niekada nepasirodė esąs svarbesnis už kitus, niekada nieko, net savo didžiausio oponento neįžeidinėjo ir nežemino. Tuo jis itin traukė žmones, pelnė jų palankumą.

Prisimindamas prezidentavimo laikotarpį, jis  sakė visuomet „buvęs kairiųjų pažiūrų“, todėl nieko nestebino jo suartėjimas su Lietuvos socialdemokratų partija. 1996 – 2000 metais Seime opozicijai priklausiusios kairiosios politinės jėgos pradėjo bendradarbiauti ir vienas sėkmingiausių tokios veiklos pavyzdžių buvo Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija rengiantis 2000 metų Seimo rinkimams. A. Brazausko sugrįžimas į politiką pirmiausia sietinas su siekiu konsoliduoti kairesnio politinio sparno jėgas, įkvėpti jas aktyviam gyvenimui Lietuvos ir jos žmonių labui. 2001 metų sausio 27 d. LDDP ir LSDP susiliejo į Lietuvos socialdemokratų partiją, kurios pirmininku buvo išrinktas A. Brazauskas.

2001 metų vasarą pasikeitus politinei situacijai, Prezidentas Valdas Adamkus paskiria A. Brazauską Lietuvos Respublikos XII - os Vyriausybės Ministru Pirmininku ir paveda ją suformuoti. Naujoji Vyriausybė savo darbą pradėjo sudėtingomis sąlygomis. Svarbiausias Vyriausybės tikslas buvo užtikrinti šalies ekonomikos kilimą, atvesti Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą.  Intensyviai dirbdamas, negailėdamas jėgų ir laiko Algirdas Brazauskas šiuos tikslus nuosekliai realizavo.

   2004 metų liepos 14 d. po Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų  Prezidentas V. Adamkus Vyriausybės vairą vėl patiki A. Brazauskui. Jam vadovaujant sustiprėjo šalies ūkis, pagerėjo žmonių ekonominė ir socialinė padėtis, makroekonominiai rodikliai. 2006 m. birželio  1 d. atsistatydinęs iš Ministro pirmininko pareigų savo įpėdiniui Lietuvą paliko jau NATO ir Europos Sąjungos nare.  Kalbėdamas apie Ministro Pirmininko santykius su piliečiais A. Brazauskas akcentavo: „Aš pats niekada nevengiau žmonių, visada stengiuosi juos išklausyti, suprasti, kiek įmanoma padėti“.

Iki pat paskutinių gyvybingų dienų Algirdas Brazauskas kaip politikas aktyviai reiškėsi viešojoje erdvėje, turėjo  begalinį norą pasitarnauti valstybės ir tautos labui. Nuolat domėjosi ekonominiais ir politiniais šalies reikalais. Jis buvo ir lieka vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos pastarojo dvidešimtmečio politinis veikėjas ir valstybės vadovas.

Istorija dar įvertins jo darbus ir tai bus geras pavyzdys ateinančioms kartoms...

Algirdas Brazauskas yra apdovanotas:

Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi – 1998 02 26;

Lietuvos nepriklausomybės medaliu  -  2000 07 01;

Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine  -  2003 02 03;

20  - ties užsienio valstybių apdovanojimais.

Algirdo Brazausko parašytos knygos:

Lietuviškos skyrybos – 1992 m.,

Penkeri Prezidento metai – 2000 m.,

Apsisprendimas  -  2004 m.,

Lietuvos galia: atlikti darbai ir mintys apie ateitį – 2004 m.,

Ir tuomet dirbome Lietuvai – 2007 m.

Algirdo Brazausko moksliniai laipsniai ir garbės vardai:

Ekonomikos mokslų daktaras – 1974 m.,

Kauno technologijos universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Minsko humanitarinio universiteto, Kijevo T.Ševčenkos universiteto Garbės daktaras.
Kaišiadorių, Rokiškio, Švenčionių, Visagino, Neringos Garbės pilietis.