Pasaulis skuba. Jaunimas bėga. Atrodo, kad nespės. Taip viską išbandyti. Deja, ir mokosi be džiaugsmo. Smagiau vien linksmintis, svaigintis. Senimas menkas pavyzdys. Ir tie skubėtų. Jei ... galėtų. Šviesuoliai pasimetę. Švieselės tunelio gale nemato.

Sustokime. Prancūzas Antoine de Saint Exupery mus perspėjo. Ar bent žinai, kur bėgi, ko skubi? Gruzinų filmas primena. Ta gatvė, kurios gale nėra Bažnyčios, ta gatvė niekur neveda.

Bažnyčia – ne tik tai ta, kuri ant kalno stovi – visų svarbiausia mūsų dvasinė šviesa. Be jos nebus ir pažangos. Kadais tarpukary filosofas Antanas Maceina suprato tai. Tik mums ši paprasta tiesa dar ir dabar yra per daug aukštai.

Dvasia nuvertinta. Pasaulį valdo aukso veršis. O jam dvasia – tuščia vieta. Nepirksi jos. Ir neparduosi. Moralė kliudo konkuruoti. Dora, moralė – pasmerkta?

Sustokime ... Kiekvienas turime pradus: žvėries - žmogaus. Dar „Sieną“. Poetas Marcinkevičius, mūsų Justinas, poemoje jis visa tai aprašė. Čia, šiapus Sienos Kaino palikimas. Pavydas ir godumas. Šiurpi našta žmoniją slegia. O kas už Sienos? Tikrasis žmoniškumas? Nebandėme, nežinome.

Čia žemėje mes savo žvėrį – kūną nešame. Kvėpuojame, maitinamės. Nuo savo kūno nepabėgsi. Tačiau, tačiau, kai kūnas stelbia žmoniškumą? Žmogus jau tampa žvėrišku žvėrim. Su apgailėtinais žmogaus likučiais. Pasaulį mūsų valdo turto troškulys. Godumas temdo protą. Tie žemės turtai – laikini. O juos paliksime kitiems. Kai baigsime mes savo žemės kelią.

Tikrieji turtai, dvasios lobiai - Šventam Rašte minėti. Ir pelės jų negrauš, ir vagys nepavogs. Civilizacija sukūrė lobius - kultūros palikimą.

Kokie nuostabūs! Juos bedalindamas ... ir pats turtėji.

O kas dabar diktuoja tvarką mums? Ar ne per daug žvėries? Tiktai nesmerkime gamtos žvėrių. Gyvūnai turi proto. O katinėlis ir meilumo. Plėšrus delfinas niekada nepuls žmogaus. Kodėl? Gal nuolankumas stipresniajam? O gal tai pagarba? Protingesniam už jį.

Net sužeistas delfinas laivavedys nekeršijo skriaudėjams. Išvengt koralų rifų jis žmonėms padėjo. Taip ir toliau jisai laivus pro rifų kliūtį vedė. Išskyrus vieną laivą. Tą skriaudėją.

Kaip nuostabu! Mes, žmonės, galėtume tik pavydėti šiam gyvūnui. Jo proto ir kilnumo. Kada mes vesime kitų laivus be atlygio, vien savo malonumui?

Kada ištrūksime iš savo „egocentro“ kiauto? Ir, peržengę bajorišką puikybę, suprasime, ką reiškia Goethe žodžiai: „Gamta ... visada teisinga. Apsirinka, klysta tik žmogus.“

Žmonija jau pasiekė tiek daug, netgi labai. Kūrybos – mokslo pasiekimai davė derlių. Deja. Vien fizinių galybių srityje. Šiuolaikiškas žmogus lyg trumparegis. Tarp fizinių ir dvasinių pradų paklydęs. Jis lengvabūdiškai naikina Gamtą. Ir save. Jis silpnesnius nuo savo kelio šluoja. Gamta jau silpsta. „Nepakelia žmogaus“, - mums primena Justinas. Atsikvošėti kviečia.

Žmogus neturi išeities ... kitos. Kaip tapti dvasios žmogumi – įveikti tą lemtingą Sieną. Tą pačią, kurią poetas taip gražiai aprašė. Ir tapti tuo, kuo dar nebuvome. Be Sienos nuosavos. Su savimi ir su kitais. Gražiai susigyvent su savo žvėreliu. Ir tapt kilniu. Visiems. Ir sau! Gyvenimu, ne lūpomis, rašyti Tiesą: „Atleiski mums kaltes, Kūrėjau, kaip mes atleidžiame kitiems“.

 Emanuelis Kantas seniai seniai atrado, kad vieno laisvė baigiasi tenai, kur ji prasideda pas kitą. O mes ... ir nesupratome. Puikuojamės individualybe. Tikroji laisvė negali būti nuosavybe. Ja būtinai privalome dalintis su kitais!

Tikroji laisvė – tik bendra, kaip ir Tėvynė – Lietuva.

Sustokime .... Likimo ratas minutes skaičiuoja. Kurias dar turime.

Kiekvienas turime likimo duotą progą. Sukurti sau gyvenimą. Darna ir Meile padabintą. O kiek mes savo dvasios lobių ... slepiame? Nežinome. Ieškokime. Jau kartą radome. Pasauliui Sąjūdis parodė tą nuostabiųjų dvasios lobių galią. Kokie bebaimiai ir laisvi tada mes buvome!

Ar turime vilties pasaulį keisti? Pradėkime nuo savęs. Nors esame lašelis vandenyne, tiktai lašeliai kai drauge, jau bangos susidaro. O tų bangų kai - daug, jos “akmenį pratašo!”

Šio amžiaus pradžią paženklinkim supratimu: tik doras, išsilavinęs žmogus galėtų būti laisvas ir orus. Ieškokime. Kai šitą Tiesą surandi, tikroji laisvė – jau arti! Taip laukia Lietuva antrosios Sąjūdžio bangos. Dvasia kai kels. Jau užtvaros - nebaisios. Ieškokime drauge, pabūkime banga.

Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojas  Petras Eidukevičius, e.p.: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiančio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą

Pastaba. Tekstas netaisytas