D. Pavalkis. Eilinis raminimo laiškas socialdemokratams

Pradėsiu tiesiai. Ką Lietuvai reiškia socialdemokratija. Bandau spėti – nieko. Jokios istorinės atminties, jokių emocijų. Net blogų istorinių emocijų nėra, nes nespėjo nieko padaryti. Gal tik po nepriklausomybės paskelbimo su Algirdu Mykolu Brazausku, kaip lyderiu.

Pažiūrėjus plačiau – socialdemokratija kažkaip asocijuojasi su socinternu, sockominternu, socialistais, tarybiniais socialistais išvystyto socializmo sąlygomis, kažkiek panašu į komunistus.

Jei partija, judėjimas, ideologija užstringa praėjusio amžiaus klasių kovos ideologijoje gindama nuskriaustą darbuotoją – jos vieta istorijos sąvartyne (blogiausiu atveju perdirbimo įmonėje). Tie laikai, kai reikėjo ginti nieko nežinantį, nieko nemokantį ir tik grubią fizinę jėgą turintį darbuotoją, rodos seniai seniai praėjo. Ir dabar nepakeista socialdemokratų pozicija ir Lietuvoj, ir visoj Europoj (pažiūrėkim į Vokietijos rinkimų rezultatus) politiką, jai atstovaujančias partijas, net ir labai žinomus politikus Europos kontekste, Europos parlamento kontekste, veda į nebūtį. Darbas Europos komisijoje galimybei nugrimzti į nebūtį visai partijai, visam ideologiniam judėjimui irgi netrukdys.

 

Reiktų atminties, kurią gerina bilobiliai ir kiti brangūs homeopatiniai preparatai, tokie kaip alkis be valdžios, neturėjimas įtakos, buvimas užribyje, be televizijos kamerų ir verslo dėmesio. Reikia prisiminti už kiek kilnieji socialdemokratai parsidavė LDDP. Oi oi oi. Skaudus klausimas, bet dabartinė situacija panaši į keršto akciją: mes jums parsidavėm, su sutartimis, su žmonėmis, su pavadinimu ir viskuo kas mums buvo likę, bet dabar atkeršysim prabildami apie tas vertybes, kurios buvo. Kurios buvo praėjusiame amžiuje. Kurios buvo, praėjo, nuėjo ir išliko kaip globali socinterno atmintis.

Pažiūrėjus kiek iš toliau, sakykim Briuselio, Maskvos, Niujorko, Pekino ar dar kokios kitos vietos, kur dienos apyvarta sudaro Lietuvos visų metų biudžetą, kur vienoje gatvėje gyvena žmonių daugiau nei visoje šalyje – nieko nesimato. Reikia ignoruojant visokius kvailus draudimus išgerti 100. Vistiek nesimato. Dar po 200-300 pradeda matytis mažas skruzdėlynas prie didžiųjų tautų tako, susikrovęs per beveik 30 metų savo pilaitę iš spyglių ir smėlio. Vėliavėles skruzdėlyno viršuje bando kelti įvairias, su kregždutėm, su gandriukais, su ereliais, mėlynas, oranžines, su dviračiais – bet nesimato. Reikia atsitūpti žmogui išgėrusiam (nieko bendra su WC) kad pamatytų kažką. Greičiausiai savo sugruvusią smėlio svajonių pilį iš vaikystės ir kelis juokingai besipešančius vaikus, pilančius vieni kitiems į akis smėlį ir viens už kitą garsiau verkiančius, kad mama išgirstų.

Belieka pagalvoti, ką toliau daryti (vėl lenda senas auklėjimas, džiaugiuosi kad ne man vienam, su Lenino citatom). Manau, kad socialdemokratams:

Reikia pamiršti seną klasių kovos ideologiją ir ne ginti nuskriaustus, o padėti visiems nebūti nuskriaustais priverčiant mokytis, priverčiant įgyti specialybę, priverčiant nesitikėti išlaikytinių statuso visą gyvenimą.
Reikia nuskriaustiems gyvenimo, pačių savęs, alkoholio, ligų ar kaimynų padėti tiek, kad gyventų. Ne klestėtų, kaip dabar gaudami pašalpas, kompensacijas, išmokas, maisto davinius, bet galėtų gyventi. Nelabai patogiai. Neleidžiant visko pragerti. Nesidžiaugiant.
Reiktų vidurinei klasei leisti dirbti ir uždirbti. Neskaičiuoti 1000 eurų, kaip beprotiško turto ribos su padidintais apmokestinimais, o leisti gyvent.
Užmiršti dar kažkokius papildomos progresijos mokesčius. Ir dabar, kiekvienas žmogus moka skirtingai, priklausomai nuo savo uždarbio, o atgal gauna (PSDF sveikatos, edukacijos ir kitomis paslaugomis) lygiai tiek pat, nepaisant kokia alga buvo. Progresinių mokesčių nebūtų, jei visi mokėtume vienodą mokestį į PSDF, vienodą socialinio draudimo įmoką ir pan.
Prisiminti, ką sakė Marksas ir Engelsas apie kapitalą, ir jį apmokestinti. Suprantu, kad save ir savo draugus sunku apmokestinti, bet čia yra socialdemokratijos ištakos, gyvenimas. Neginant dirbančių (ne bedarbių) prieš verslą, plačiąja prasme prieš kapitlą laukia niūri pabaiga.
Atrodo viskas blogai socialdemokratams. Deja, šios partijos nemėgėjams teks nusivilti. Yra ateitis šiai partijai. Yra ateitis kaip neišvengiama alternatyva nacional-socializmo ir nacional-fašizmo, kuris atgimsta kylančio nacionalizmo Europoje fone. Labai jautrus nacionalinio apsisprendimo klausimas Katalonijoje (kažkodėl visi mūsų tautų apsisprendimo laisvių apologetai tyli), jautrus Škotijoje, jautrus Belgų karalystėje, jautrus Ukrainoje. Jautrus Abchazijoje ir ir dar neaišku kur taps jautriu artimiausioje ateityje.

Todėl socialdemokratai kaip alternatyva visoms alternatyvoms vedančioms į laukinį nacionalizmą ir nacionalfašizmą išliks. Geresnė, blogesnė, mažesnė ar didesnė partija gyvuos, kad ir kaip dėl to liūdėtų socialdemokratų oponentai.